Gražų spalio 26 dienos rytą, mes, 3B ir 4B klasių mokiniai, kartu su mokytojomis Rūta Jankauskiene ir Vaida Domeikiene išsiruošėme į pažintinę kelionę po Latviją.

Pirmoji stotelė Latvijoje buvo Papės gamtos parkas. Sužinojome, jog čia įkurtas didelis, daugiau nei 50 tūkstančių kvadratinių kilometrų ploto rezervatas, kuriame įveisti laukiniai arkliai ir karvės, mintančios ežero pakrančių augmenija ir saugančios jas nuo visiško užžėlimo. Mus lydėjusios gidės prašymu – ėjome tyliai, todėl pavyko priartėti prie pat laukinių gyvūnų bandos. Buvome sužavėti, jog karvės ir arkliai gali gyventi laisvėje, niekieno neprižiūrimi.

Iš Papės pajudėjome į Liepoją. Pasivaikščiojome Liepojos senamiesčio gatvelėmis, aplankėme Muzikantų šlovės alėją, kurioje galėjome savo delnus palyginti su garsiausių Latvijos artistų rankų įspaudais. Tai – Raimondo Paulo, Laimos Vaikulės, grupės „Modo“, „Eurovizijos‘ nugalėtojos Marinos Naumovos ir dar keliolikos kitų.

Taip pat pabuvojome ir Karuosto kalėjime. Šis kalėjimas (Gaubtvachta) pastatytas 1905 m. kaip karinio miestelio ligoninė, tačiau tokiems tikslams pastatas taip ir nebuvo panaudotas. Didžiausią įspūdį visiems paliko kalėjime patirtas realybės šou „Už grotų“. Savo akimis pamatėme sovietmečiu į „gauptvachtą“ patekusiųjų gyvenimo sąlygas, pajutome prižiūrėtojų grubų elgesį ir žiaurumą. Mūsų grupei teko įvairūs išbandymai: tardymas, įvairios bausmės - atsispaudimai, pritūpimai, balso lavinimo pratimai, medicininė apžiūra bei pistoleto šūviai virš galvos. Taip pat teko pabuvoti ir tamsiuose karceriuose. Kamerose patirti išbandymai vieniems iš mūsų kėlė juoką, o kitiems šoką. Ekskursijos po kalėjimą pabaigoje buvome pavaišinti „kalinio duona“. Iš „gauptvachtos“ išžygiavome su lietuviška daina.

Paskutinis mūsų išvykos sustojimas – Riežupės smėlio uolos. Bendras jų ilgis apie du kilometrus, tačiau šias egzotiškąsias uolas dabar galima apžiūrėti vaikštant 460 metrų tuneliu, kurio labirintai turi keistų galių. Šie labirintai yra žmogaus rankų darbas. Baltas uolų smėlis buvo naudojamas stiklo gamybai, jis yra baltas ir švarus, kai cukrus. Temperatūra uolose visuomet būna apie +8 laipsnius. Žiemą čia apsigyvena šikšnosparniai, o pavasarį užleidžia vietą turistams, lankantiems labirintus. Uolų smėlį žmonės naudoja gydymui, šildo skaudančias vietas, nes jo sudėtyje yra jūros druskos.

Aštuonių metrų gylyje po žeme patekome į meilės salę, kuri ypač mėgiama jaunavedžių. Gėlės, kurias jie palieka ant uolų smėlio, be vandens žydi dar keletą mėnesių. Paėjėję toliau įėjome į tikėjimo salę, kurioje apėmė keistas jausmas, nes atsidūrėme uolų geopatogeninių zonų kryžkelėje. Meilė, tikėjimas... toliau patekome į vilties salę, kurioje pasijutome pilni energijos, vilties, meilės ir tikėjimo savimi.

Ekskursija visiems paliko neišdildomų įspūdžių. Daug sužinojome ir puikiai praleidome laiką.

Monika Gustaitė, 3B klasės mokinė