Mielosios mamos, Jūs suteikiate teisę gyventi, išmokote mylėti ir mylite beatodairiškai, nieko už tai nereikalaudamos. Linkime, kad Jums kuo dažniau skambėtų žodžiai „Aš labai myliu savo mamą“.


Paskubomis
 
Aš skubėjau.

Apsivilkusi geriausiu kostiumėliu greitosiomis perbėgau valgomąjį – mąsčiau apie vakaro susitikimą. Svetainėje pagal savo mėgstamą dainą „Cool“ iš filmo „Vestsaido istorija“ sukosi mano keturmetė dukra Džiliana. Skubėjau, beveik vėlavau. Bet vidinis balsas pasakė „sustok“.

Sustojau. Pažvelgiau į dukrą. Paėmiau jos rankutę į savąją ir apsukau aplink. Prie mūsų prisijungė kita dukrelė, septynerių metų Keitlin. Valgomasis ir svetainė net kilnojosi nuo mūsų laukinio šėlsmo. Mes juokėmės ir sukomės ratu. Kažin, ar kaimynai pro savo langus mato mūsų beprotišką šokį? Na ir tegul. Dainą visos baigėme grakščiais reveransais. Pliaukštelėjau abiem per užpakaliukus ir išsiunčiau praustis.

Neatgaudamos kvapo ir kvatodamos taip, kad kilnojosi stogas, juodvi užbėgo laiptais į viršų. Grįžau prie darbo. Kai pasilenkiau kišau į portfelį popierius, išgirdau jaunylę sakant seseriai:

- Keitlin, argi mūsų mama ne labiausiai gera?

Sustingau. Šuoliais lėkdama per gyvenimą vos nepražiopsojau tokios akimirkos. Mintyse permečiau ant kontoros sienų sukabintus pagyrimo raštus ir diplomus. Nė vienas jų nė iš tolo neprilygo šiam „Argi mūsų mamytė ne labiausiai gera?“ Dukrelė tai pasakė, būdama ketverių. Nesitikiu, kad taip sakytų sulaukusi keturiolikos. Tačiau noriu, kad tai pakartotų būdama keturiasdešimties, palinkusi virš pušinės urnos ir atsisveikindama su mano siela.

Argi mūsų mamytė ne labiausia gera?

Mano gyvenimo aprašymui toks įrašas netiktų. Bet antkapiui tokio tikrai norėčiau.
 
Džina Baret Šlesinger, iš knygos „Atgaiva moters sielai“