Pamokų tvarkaraštyje Kūno kultūra įrašyta ko ne paskutinė. O gaila. Ji labai svarbi mokiniams. Tyrimai rodo, kad žemesnių klasių mokiniai pirmiausia pasirinktų kūno kultūrą. Tik apie penki procentai bendraamžių rinktųsi matematiką bei lietuvių kalbą. Kodėl?

Į šį klausimą daugelis atsako, kad mėgsta sportuoti, nori būti sveiki, gražūs. Jie teisūs. Jie puikiai įsisąmonino mokytojų bei tėvų teorinius samprotavimus. Tik labai gaila, kad augant ir mokantis vis vyresnėse klasėse, ugdymo programos tampa vis sudėtingesnės ir painesnės, vaikams nebeužtenka laiko, o daugiau noro aktyviam poilsiu bei kūno kultūrai. Pamiršta save ir savo sveikatą, pamiršta tai, kas jau buvo suformuota.

Vadinasi, teorinį pagrindą suformuoti maža. Reikia praktinių įgūdžių ir sąlygų. Vaikai vis daugiau laiko praleidžia sėdėdami pamokose, leisdami  laisvalaikį prie kompiuterio, televizoriaus, mokydamiesi. Jiems sudarytos puikios buities sąlygos tarnauja ne kūnui tobulinti, o silpnybių poreikiams tenkinti. Tokiu būdu jie vis labiau tolsta nuo praktinio gyvenimo būdo tobulinti bei sveikatinti kūną. Pasyvi veikla artina jauno žmogaus organizmą prie kraujotakos, nervų bei kitų funkcijų sutrikimo.

Prieš kelis dešimtmečius JAV, o pastaruoju metu ir Europos mokslininkai tyrimais įrodė, kad tokia žmogaus veikla veda prie savęs susinaikinimo. Tarptautiniuose kongresuose priimamos deklaracijos, raginančios valstybių parlamentus priimti įstatymus, reglamentuojančius privalomą nors trijų valandų per savaitę aktyvų judėjimą, sportavimą bendrojo lavinimo, aukštosiose mokyklose.

Daugelyje Europos valstybių mokyklose yra trys kūno kultūros pamokos, o kai kuriose - net keturios. Ir jos vedamos moderniškose sporto salėse, sporto aikštynuose, baseinuose. Teko matyti, kad mokiniai mieliau sportuoja gamtoje. Mat, jiems pabodusi moderni aplinka. Jie puikiai taiko tėvų patirtį - kuo daugiau judėti gryname ore.

Teoriją susieja su praktika. Lietuvos vaikai puikiai žino kas naudinga, kas ne, bet vis vien linkę daryti tai, ko geidžia išlepintas kūnas. Daugelis žino Senekos posakį „Sveikame kūne – sveika siela“. Veikiau reikia siekti harmonijos, kad sveikame kūne būtų sveika siela, o sveikoje sieloje, sveikas kūnas.

Neseniai Europos komisija, Švietimo ir kultūros direktoratas priėmė rezoliuciją, kurioje juodu ant balto dėstoma: vaikų ir paauglių viršsvoris ir nutukimo rodikliai sparčiai auga. Stebimas fizinio pajėgumo mažėjimas.

Tai suponuoja polinkį sėslumui; viršsvorio ir nutukimo problemos vaikystėje turi įtakos tolesniuose gyvenimo tarpsniuose ir susiję su rimtomis komplikacijomis ir bloga sveikata vaikystėje, paauglystėje ir vėlesniuose gyvenimo tarpsniuose (pvz. širdies ir kraujagyslių ligos, diabetas, padidėjęs kraujospūdis, osteoporozė, funkcionalumo deficitas bei protiniai sutrikimai); įrodyta, kad vaikų viršsvoriui įtakos turi mityba, fizinis neaktyvumas, genetiniai faktoriai; prieita bendros nuomonės, kad fiziškai aktyvus gyvenimo būdas palankus fizinei ir protinei veiklai, geros savijautos formavimuisi bei raidai vaikystėje ir per visą gyvenimą.

Kyla klausimas, kodėl daugelis vyresnių klasių mokinių, o ypač merginų, nemėgsta sportuoti, renkasi vis pasyvesnį gyvenimo būdą, vis daugiau rūko ir vartoja alkoholį.

Konferencijoje buvo ieškomos šio reiškinio priežastys. JAV mokslininkų tyrimai rodo, kad šioje šalyje kasmet tiek pat vaikų miršta nuo nutukimo, kaip ir nuo rūkymo. Nutukę vaikai žymiai dažniau patiria patyčių, nei jų bendraamžiai.

Vaikų nutukimo priežastys daug paprastesnės, nei manoma: pernelyg sureikšminamas maisto kultas, lengvai prieinamas saldus maistas, besaikis chemizuotų gėrimų vartojimas. O labiausiai nutikimą įtakojantis faktorius – judėjimo stoka.

Neretai vaikų atotrūkį nuo aktyvios sportinės veiklos atgraso mokytojų bei trenerių noras pasiekti laimėjimų. Daugelis paauglių neatlaiko sportinės konkurencijos ir vengia aktyvios sportinės veiklos.

Greitas sporto laimėjimų siekimas, kaip ir „greitas“ maistas, kenkia vaiko sveikatai, jo asmenybės formavimuisi, o kūno kultūros pamokos, vedamos mylinčių vaikus specialistų turėtų suformuoti vaikuose tiek teorinį, tiek praktinį pritaikomąjį požiūrį į savo kūno sveikatą, kad kūnas visada jaustų judėjimo alkį.
               
Jonas Varkulevičius